savižudybė

Savižudybė – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas arba mirtis, sužalojus save tyčia. Savižudybė nėra noras mirti, tai greičiau noras pabėgti nuo sunkių išgyvenimų ir kančių. Žmogus ima manyti, kad tai vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos. Bet taip tikrai nėra.

Kaip jaučiasi žmogus, galvojantis apie savižudybę?

Žmogui, galvojančiam, kad savižudybė yra vienintelė išeitis, būdinga:

  • Bejėgiškumo, nevilties jausmai
  • Stiprus pyktis savęs atžvilgiu
  • Ambivalencija (noras gyventi ir noras nutraukti savo kančias nusižudant)
  • Suvokimo sferos susiaurėjimas (iš susidariusios gyvenimo situacijos mato tik šią vieną išeitį, kitų – nemato)
  • Mąstymas „arba – arba“

Kas būdinga beveik visom savižudybėm?

  • Savižudybe siekiama rasti problemos sprendimo būdą. Problema šiuo atveju – krizė, sunki situacija, nepakeliamas dvasinis skausmas. Tokiu būdu savižudybė tampa tariamu problemos sprendimu.
  • Savižudybe siekiama pasitraukti, bėgti nuo aplinkybių ir būsenos, kurioje labai sunku išbūti.
  • Kiekvienos savižudybės atveju buvo nepatenkinti labai svarbūs konkrečiam žmogui ir jam emociškai reikšmingi poreikiai (pavyzdžiui, artumo, priklausymo kažkam poreikiai ir kt.).
  • Labiausiai savižudybei būdingi jausmai – bejėgiškumas ir neviltis. Juos labai dažnai lydi vienatvė, liūdesys, nereikalingumo jausmas.
  • Savižudybė dažnai yra impulsyvus veiksmas. Impulsas žudytis dažniausiai nėra nuolatinis. Sustiprėjęs jis gali tęstis kelias minutes ar valandas. Todėl itin svarbu, kad pagalba būtų prieinama būtent tuo metu, kai impulsas žudytis sustiprėja.
  • Suvokimo susiaurėjimas – žmogus mato savo ir kitų galimybes, situacijos, į kurią pateko, ypatumus siauriau, vienpusiškai, lyg pro tamsius akinius. Jis nebeprisimena teigiamų bei malonių prisiminimų, įsipareigojimų ir atsakomybės prieš artimus bei mylimus žmones, neturi vilties.
  • Visuomet tiesiogiai ar netiesiogiai kažkam yra pranešama apie ketinimą ar planą nusižudyti. Apie savižudybes užsimenama dvejopai: žodžiu ir (ar) elgesiu. Užuominos susijusios su dviprasmiškais išgyvenimais – dideliu noru mirti, nutraukiant kančias, ir neatsiejama viltimi, kad kas nors padėtų, išgelbėtų. Apie 90 proc. atvejų nurodoma, kad nusižudžiusieji maždaug savaitę prieš savižudybę žodžiu ar elgesiu buvo apie tai užsiminę.
  • Savižudybė – procesas, kurio pradžia gali glūdėti vaikystėje ar paauglystėje. Šio proceso vystymuisi labai didelę įtaką daro santykiai šeimoje taip pat svarbūs ir asmenybiniai žmogaus ypatumai. Savižudybės procesas prasideda nuo „nekaltų“ ketinimų, kai vaikas pradeda svarstyti, kaip bus paveikti aplinkiniai žmonės, jei jis išnyks. Šis procesas aktyvėja, kai aplinkiniai to nepastebi, nereaguoja į vaiko lūkesčius, kai neigia ar rimtai nepriima jo jausmų, užuominų apie savižudybę. Neretai šis, ankstyvoje vaikystėje prasidėjęs, procesas išsivysto iki savižudybės vėlesniais gyvenimo metais.